pateikūnas

pateikū̃nas, -ė smob. (2) KI424; Lex62 žr. pataikūnas 2: Dyvo, ką anas sveikas, – itokis pateikū̃nas Arm. O jis tokis nepateikū̃nas (nenuorama), kad minutos daikte nepasėdi! Nmn. Pateikūnai pradest girtuoti, kekšauti BPII277. Viera nesti pateikūnė SE189. [Ketino] dykaduonius ir pateikūnus iš miesto išvaryti Kel1865,128. Teip daro pateikūnai, laukdami, kad kas kitas už juos darytų kokį daiktą A.Baran.